Sausio 1 d. prasideda Naujieji metai. Dabartinį metų skaičiavimą pagal Romos imperatoriaus Julijaus Cezario (102-44 m. pr. m. e.) pavedimą sudarė egiptiečių astronomas ir matematikas Sozigenas. Kalendorius įsigaliojo nuo 46 metų sausio 1 d. prieš Kristaus gimimą.

Tada metai turėjo 365,25 paros. Likutis per 128 metus sudarydavo apie vienos paros skirtumą. Tai buvo trūkumas. Iš pradžių metai buvo skaičiuojami „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia buvo laikomas kovo mėnuo, skirtas karo dievui Marsui. Kovo 1-oji kaip Naujųjų metų pradžia kai kuriose Vakarų Europos valstybėse buvo laikoma iki VIII a., Rusijoje - iki XV a., Anglijoje - iki 1752 m.

Sausio pirmąją kaip Naujųjų metų pradžią katalikiškoje Europoje pradėta švęsti tik 1691 m., popiežiui Inocentui išleidus XII bulę.

Dabar pasitikdami Naujuosius metus tradiciškai keliame taurę šampano, dainuojame „Ilgiausių metų“. Įvairiose pasaulio šalyse Naujieji metai ateina šiek tiek skirtingu laiku, mat jų pradžia laikoma 00:00 val.

Savišvietos diena (susipažinimas su gautais dokumentais TAMO)

Mokytojų metodinė veikla (nekontaktinių valandų pildymas/koregavimas TAMO dienyne)

Antrąją Kalėdų dieną prisiminkime Kalėdų šventės ištakas

Manoma, kad šventės pavadinimas kilo iš romėnų šventės Calendae, Naujųjų metų pradžios (plg. lot. Calendarium – kalendorius) pavadinimo. Yra ir kitokių minčių, pvz., A. Patackas mano, kad šventės pavadinimas susijęs su žodžiu „kalėti“, nes žiemos metu žemę ir visą gyvybę (augaliją) tarsi „įkalina“ šaltis.

Lietuviai nuo seno švęsdavo saulės sugrįžimo šventę, pradėdami nuo gruodžio 13-osios (Šviesos dienos) iki saulės saulėgrįžos (tos akimirkos, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o vėliau dienos pradeda ilgėti) – apie gruodžio 21-22 d.

Tai tamsusis metų laikas, kurio metu buvo ruošiamasi saulės sugrįžtuvėms (Kalėdoms), dainuojamos kalendorinės dainos, žaidžiami žaidimai, pranašaujami orai, buriama, kokia sėkmė laukia kitais metais.

Beje, šią šventę nuo seno šventė įvairios tautos. Pvz., Graikai šventė šviesos dievo Dionizo šventę, indoiranėnai – saulės dievo Mitros šventę, romėnai – Nenugalimos Saulės gimimo šventę.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, saulėgrįžos šventė sutapatinta su Jėzaus Kristaus gimimu.

Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms.

Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių.

Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia“. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašaro gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį, tais šiaudais, per kuriuos būdavo nukošiami žirniai „kūčiai“, apraišiodavo obelis. Vakarop visi būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniais. Suvalkijoje, kur XVIII a. Prūsijos valdžia pirtis, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, buvo išnaikinusi, prišildydavo keletą katilų vandens ir prausdavosi kubile.